Atviras mėlynų pyragas

Žmonės, aš pavargau. Rimtai. Pavargau nuo žmonių. Ar žinot tokį dėsnį – kuo bjauresnis oras, tuo kyla daugiau klausimų. „O miesto planą ar turit? Kiek kainuoja? Nemokamai. O, kaip fainiai. O galima dar vieną? O draugei? O gal penkis galiu? Kiekvienam vaikui, kad nepasiklystų. O kur mes esam? Aaa, supratau… O kur mes, palaukit, mašiną palikom? Ten toks geltonas namas buvo ir moteriškė kažką lietuviškai mums šaukė. Nežinot? Ir koks čia informacijos centras, jei nežinot. O ką čia veikt Palangoj tokiu oru? Vat atvažiavom ir nežinom ką veikt… Ne, mes net neįsivaizduojam ko norim. Jūs pasiūlykit. Sugalvokit už mus, kas mums būtų įdomu. Jodinėjimas arkliais, kartingai, dviračių takai ir gintaro žvejyba mūsų nedomina. Klausykit, mes girdėjom, kad netoli yra kažkokia pilis, saloj. Aaaa, 300 kilometrų… Trakai… Ne mums kur nors arčiau. Kas nors lietuviško būtų įdomu. Japoniškas sodas? Tinka! Klausykit, Jūs viską taip žinot. Gal padėsit apsigyventi kur atrast. Vat sugalvojom, sėdom ir atvažiavom. Sakot, reikėjo užsisakyti iš anksto? Taigi pas jus viskas laisva… Va, internete perskaičiau. Stoviu čia su 6 lagaminais, 4 vaikais, uošve, šuva, kate ir dieveriu. Ieškok, 2 savaitėm (ir tas dvi savaites aš pas jus kievieną mielą dieną ateisiu panašių klausimų klausinėti). Už penkis eurus, penki metrai iki jūros ir kad būtų 5 žvaigždės. Ir jei man ten nepatiks, tai žinokit pasiskųsiu laikraščiui/televizijai/vaikų teisių tarnybai. Ir kodėl Jūs miesto plano neduodat? Ką čia nusišnekat, tie penki rankose nesiskaito, man reikia dar vieno! Beje, kiek jis kainuoja?”.

Štai tokie dialogai ir išsunkia. Grįžus namo nieko nesinori. Ypač kalbėtis, bendrauti. Norisi skaityti, važinėtis dviračiu, kartais, iki audros likus 5 minutėms, išsimaudyti jūroje. Ir gal ką nors skanaus pagaminti. Kočėlu atsakančiai pasidarbuoti, įsivaizduojant kaip juo mojuoji įkyriems turistams prieš nosį.

1. Pagrindui skirtus produktus (be vandens) suberiame ant didelės lentos ar stalo ir kapojame peiliui, kol pasidarysi žirnio dydžio trupiniai. Supilame vandenį ir greitai suminkome tešlą į kamuolį. Dedame ant maistinės plėvelės, uždengiame kitu plėvelės gabalu. Delnais greitai suspaudžiame kažką panašaus į diską. Dedame į šaldytuvą mažiausiai pusvalandžiui (aš išlaikiau visą parą, viskas buvo OK).
2. Orkaitę įkaitiname iki 180 C.
3. Išimame tešlą ir plonai iškočiojame (geriau seksis, jei kočiosite tarp tų dviejų plėvelės skiaučių). Išklojame pyrago formą (naudojau 26 cm skersmens). Nupjaustome atsikišusius tešlos gabaliukus. Dedam į šaldytuvą 30 minučių. Traukiam lauk. Ant tešlos užklojam kepimo popieriaus, supilam džiovintus žirnius – kad pagrindas neišsipūstų ir nesusitrauktų. Kepam 30 minučių. Nuimam žirnius bei kepimo popierių, kepam dar 15 minučių, kol gražiai paruduos. Traukiam lauk ir visiškai atvėsiname.
4. Ruošiame įdarą. Vieną puodelį mėlynių sumaišom su vandeniu ir cukrumi. Užverdame. Paviriname 4 minutes, kol pradės tirštėti. Krakmolą sumaišome su 4 šaukštais vandens. Greitai supilame į verdančias mėlynes, taip pat supilame citrinos sultis. Paverdame dar vieną minutę. Išjungiame ugnį. Supilame likusias uogas ir atsargiai išmaišome. Įdarą supilame ant ataušusios pagrindo. Palaukiame kol įdaras sustings – apie 2 valandas tegul pyragas pastovi kambario temepratūroje.
5. Nuotraukose matote labai mažą pyragiuką, čia to didžiojo vaikas. Padariau iš nupjautų tešlos gabaliukų. Jei norit tokių mažiukų pyragiukų – jokių problemų. Tik kepti reikės dvigubai trumpiau. 15 ir 7 minutes. Iš tokio kiekio turėtų gautis apie 10 – 12 pyragiukų.